DVISAVAITINIS KULTŪROS LAIKRAŠTIS
Live Last read · last published · next check
Vaiduoklis neiššoka, bet iš už gebenėmis apžėlusių vartų nelauktai pasirodo guvus septyniasdešimt penkerių senukas. Išvysta mus, žengia žingsnį atgal, tūpteli, pliaukšteli delnais sau per kelius ir skambiai sušunka: – O, žmonės! Tokia keista jo reakcija mus taip pat priverčia žengtelėti atatupstiems, bet nekreipdamas į tai dėmesio senolis vėl prabyla:
Gailestis, artimo meilė priešui, net sužeistam ir beginkliam, karo požiūriu nėra geras jausmas. Ir gana pavojingas, kadangi pakerta kovos dvasią, išduoda saviškių viršenybę. Visi supranta, kad pergalės karuose pasiekiamos ne tokiu būdu.
Kalbėdami apie kolaboravimą [...] niekada nebūname neutralūs – įvardydami kolaborantų motyvus, tiesiogiai ar netiesiogiai nurodome pasirinkimų okupacijos akivaizdoje TEISINGAS alternatyvas (dažniausiai tai pasipriešinimas ginklu ar kiti pilietinio nepritarimo būdai).
Kaip asmenybė ji [Rūta Staliliūnaitė] buvo vientisa – laikėsi savo moralės principų, kurie daugmaž sutapo su Dešimt Dievo įsakymų; labai pareiginga, mandagi, dėmesinga, jautri. Jos kultas (Kaune ir visoj Lietuvoj) – suprantamas: primadona klestinčiame teatre! Publikos adoracija, spauda ir besaikės kritikų pagyros ją truputį pagadino.
Į klausimą, kaip mąstyti ir kurti antropologiškai grįstą meną, atsakyčiau paprastai: tereikia aplankyti Dano Aleksos parodą „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Ir čia teks pasikliauti istorinėmis žiniomis, asmenine atmintimi, vaizduote ir neskubėti su atsakymu, kad tai tik „pasakojimas“ apie Arsenalo restauravimo eigą ir statybas.
Vis dėlto Ch. Nolano „Odisėja“ kalba ne apie senovės graikų, bet apie mūsų pasaulį ir tai, kaip mes interpretuojame ir suprantame praeitį bei išlikusius mitus.
Į mano skambančią namų aplinką atėjo vinilinė plokštelė, kurią pateikė mano itin mėgstami ir adoruojami muzikai – genialaus mūsų kūrėjo Broniaus Kutavičiaus sūnus pianistas, kompozitorius Tomas Kutavičius ir Lietuvoje daug metų gyvuojanti džiazo ikona saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Tačiau čia manęs laukė netikėtumas. P. Vyšniauskas tapo pianistu.
Žaidimo siužetas iki kaulų smegenų paprastas: jūs dirbate milžiniškoje beširdėje korporacijoje, bet gaunate mirusio senelio laišką, kad jums paliktas visas ūkis Stardiu Velio miestelyje, į kurį galite kraustytis, kai jus užknis besielis gyvenimas.
