Tėčio dienos proga: apie ryšio kūrimą šeimoje

Tėčio dienai: apie ryšio kūrimą šeimoje

Tėčio diena pagal populiarumą šiek tiek atsilieka nuo Mamos dienos, tačiau vis daugiau visuomenės supranta, kad gyvenime svarbu abu tėvai, skirtingi, kiekvienas savaip auginantis ir užpildantis vaiko gyvenimą. Apie mamas kalbame daug: apstu turinio apie mamų pasiaukojimą, nuovargį, motinystės iššūkius, emocinį krūvį, perdegimą. Apie tėčius sakoma „tėtis turi įsitraukti“, nors realybėje viskas gerokai sudėtingiau. Tėvystė neatsiranda automatiškai tą dieną, kai gimsta kūdikis. Ji auga pamažu per kontaktą, per klaidas, per bandymus, per santykį. Motinystė ir Tėvystė - tai procesai, ne statusai. Gimus vaikui, kartu gimsta Mamos ir Tėčio vaidmenys, tačiau kaip į juos įsijaučiame, labai priklauso nuo mūsų asmenybių tipų, charakterio bruožų ir elgesio modelių, kuriuos mes patys atsinešam iš savo vaikystės.

Mamai taip jau lemta tapti tiltu tarp vaiko ir tėčio. Ne todėl, kad ji „atsakinga ir už vaiką ir už vyrą“, o todėl, kad pirmomis dienomis po gimdymo ji natūraliai tampa arčiausiai kūdikio esančiu žmogumi. Mama išnešiojo, pagimdė, žindo ir čia labai plona riba tarp to, ar tėtis liks „pagalbininku“, ar taps tikru emociškai prieinamu žmogumi vaikui.

Problema, kurią girdžiu iš moterų lūpų psichoterapinėse konsultacijose kartojasi ne taip retai, tik skiriasi žodžiai, vaikų skaičius, aplinkybės:

„Aš pavargau. Atrodo, kad visas vaiko pasaulis laikosi tik ant manęs. Aš žinau, kada vaikas valgo, kada miega, ko bijo, kaip nuraminti, kaip užmigdyti, o vyras tarsi gyvena šalia. Jis geras žmogus, dirba, stengiasi dėl šeimos, bet vaiko auginime jo beveik nėra. Palikti vyrui pasaugoti vaiko negaliu, vyras nesusitvarko, nenori likti vienas su kūdikiu.“

Kai tėtis neįsitraukia: kas čia vyksta?