praėjusių metų sausį ėjau į atranką į vieną geriausių improvizacijos mokyklų Los Andžele, “The Groundlings”. Labai jaudinausi, nes improvizacija apskritai nėra ta vieta, kur lengva būti atsipalaidavusiai, o dar ir anglų kalba. Delnai prakaitavo, širdis krūtinėje spurdėjo, o protas nepailstamai sakė, kad nė neverta bandyti. Draugai ramino ir sakė:
„Tiesiog būk savimi.”
Tą juk dažniausiai ir girdime – ar eidami į darbo pokalbį, ar į pasimatymą, ar į atranką?
O kas yra tas „savimi”? Kas esu ta „aš”?
Žinoma, kad aš esu ta, kuri atsipalaidavusi juokiasi su draugais, šią dalį nėra sunku priimti, ja netgi norisi didžiuotis ir tik su ja ir tapatintis. Bet… taip būna ne visą laiką. Ar tai vis dar aš, kai iš nerimo pavyksta tik scrolinti ir varstyti šaldytuvo dureles? Nors šios savo versijos norėtųsi išsižadėti, bet tai irgi vis dar esu aš.
Ar aš esu vis dar „aš”, kai pamirštu ir pametu save savaitėmis, gindama save gatvėmis įsitempusiais pečiais pagal man primestą paskaitų grafiką, gyvenimiškus reikalus, buhalterio nurodymus ir padangų keitimo sezonus? Jeigu tuo metu neprisimenu savęs, ar tai aš, o gal ta „aš” tuo metu būna kažkur išvykusi?
O kokią tą „mane” mato kiti? Kartais tą pačią akimirką skirtingi žmonės pasidalija visiškai priešingais įspūdžiais apie mane, o aš pati jaučiuosi dar kitaip…
Tai kuria ta „savimi” man būti?
Šį semestrą klinikinės psichologijos studijose gilinuosi į ribinės asmenybės sutrikimo diagnozavimą. Tai – neretai pražiūrimas sutrikimas, besislepiantis po depresijos, nerimo ar valgymo sutrikimų kaukėmis. Jį diagnozuoti kuo anksčiau yra labai svarbu, nes tokiu būdu galima palengvinti žmogaus gyvenimą ir neleisti problemoms įsisenėti.
Vienas iš kertinių ribinio asmenybės sutrikimo diagnozavimo elementų yra tapatumas. Tokie žmonės turi silpną autonomijos jausmą, patiria tapatumo stoką ar išgyvena tuštumą. Taip pat sunkiai jaučia ribas tarp savęs ir kitų žmonių – pernelyg tapatinasi su kitais arba perdėtai akcentuoja nepriklausomybę nuo kitų. Tokiems žmonėms gali būti sunku „save apčiuopti”, nes su vis kitu žmogumi jie tampa vis kita savo versija. Nėra aiškių ribų nuo išorinio pasaulio ir savęs.
Bandydama geriau suprasti šį labiausiai paplitusį asmenybės sutrikimą, vis sustodavau ties čia, tapatumo, dalimi.
Galvodavau: o kas esu aš? kaip aš save suvokiu? kaip į šiuos klausimus atsakyčiau aš pati?
Pastebėjau, kad tapatumo arba savasties klausimas vilnija per visas psichologijos paradigmas ir rodo, kaip svarbu yra būti savimi.
Comments
Nothing yet. Say the first thing.
Sign in to join the conversation.