Baisūs blokiniai daugiabučiai ir aš + AUDIO

Praūžė 31-asis „Kino pavasaris” – vienas svarbiausių šalyje kino renginių, vykstantis tokiu ypatingu, paltų skvernų plazdėjimo ore, dviračių rengimo naujam sezonui ir langų valymo metu, – pavasarį. Festivalyje šį sezoną – net keliolika lietuviško kino premjerų ir „beveik visos su tais baisiais daugiabučiais, nejaugi neturime daugiau ko rodyti?” (kaip užmačiau viename iš komentarų).

Šį savo tekstą, kurį rašau iš vieno tų baisių blokinių daugiabučių ir pašvęsiu šiems baisiems pilkiems daugiabučiams, kurie mūsų visuomenės psichikoje užima labai svarbią vietą.

Rugsėjį su mano vyru Sauliumi pasiryžome tokiai pirmai viešai mūsų poros fotosesijai – žurnale „Žmonės” pozavome savo gimtųjų Pašilaičių ir baisiųjų blokinių pilkų daugiabučių fone.

Ne veltui pasirinkome tokią lokaciją – abu užaugome šiame mikrorajone, abu mus šios gatvės, šie namai ir šie žmonės formavo, – dėl to, ypač grįžus iš Los Andželo, norėjosi fotografuotis ten, kur yra artima, sava. Tai buvo mūsų idėja, kurią noriai priėmė žurnalo komanda.

Susilaukėme labai daug teigiamų atsiliepimų, draugų palaikymo - jie žino, koks svarbus mums šis rajonas. Pašilaičiai figūruoja mano autobiografinėje knygoje „Vyvenimas”. Pašilaičiuose, jaukiame Sauliaus tėvų butelyje, atšventėme su draugais mano 30 kažkelintąjį gimtadienį, kurį vainikavo ekskursija po mano vaikystės vietas. Būtent į Pašilaičius pasikviečiau Rytį Zemkauską, kai jis sumanė su manimi padaryti interviu „Pasivaikščiojimuose”.

Ir, po fotosesijos išvydau tokį komentarą: