Labas,
atėjus 5 mano psichologijos studijų metams į pabaigą, iškėliau tokį klausimą. Kad ir kaip bebūtų keista, bet – aš tikrai nemanau, kad didžiąją dalį laiko aš suprantu, ką kiti sako.
Ir taip nėra dėl to, kad nesugebu klausyti, ar neprigirdžiu – o tiesiog mokslų dėka pradėjau suprasti, kaip SUDĖTINGA yra suprasti, ką kitas žmogus turi minty. Kartais atrodo, kad „supranti kažką iš vieno žodžio”, bet… vėliau, pasitikslinęs, suvoki, kad visai ne taip supratai, o tiesiog „užklijavai” ant kito žmogaus savo patirtį ir tau lyg pasidarė aišku.
Turėjau tokią situaciją – šukavo mane grimerė Sidabrinėms gervėms, su kuria gana dažnai kartu dirbame ir, tikrai, atrodo, visai gerai viena kitą suprantame ne tik kalbant apie makiažą, bet ir kitomis gyvenimiškomis temomis, kurias paliečiame tarp teptukų brūkštelėjimų. Žiūrėdamos į veidrodį, tarėmės dėl to, ką reikia daryti su mano kirpčiukais ir aš pasakiau: „Aš nenoriu užuolaidų, tai darom va taip: (ir parodžiau, kaip)”. Ji mane suprato ir… po“ų kelių minučių padarė lygiai taip, kaip sakiau, kad nenoriu. Klausiu: „Kas čia nutiko?”, o ji sako: „Galvojau, kad nenori užuolaidų”, atsakiau: „Taip, būtent, o dabar užuolaidos ir gavosi”, bet kai mes išsiaiškinome savo nesusišnekėjimo esmę, abi pradėjome juoktis ir aš supratau, kad tai nuostabus pavyzdys tekstui apie tai, kaip mes kartais vieni kitų (ne)suprantam.
O kame buvo paslėptas kriukis?
Comments
Nothing yet. Say the first thing.
Sign in to join the conversation.