Echo-skopijos #14. Devyni žymieji plagiatoriai

Tegul bus pagarbintas. Šįkart Echoskopiją pradedame ne nuo pasaulio naujienų pasiutpolkės, o nuo pagrindinės temos. Kadangi mūsuose nutiko kone pirmas plagiato politikoje skandalas. Į kokias neplanuotus padarinius jis mus nuves, dar neaišku, tačiau puiki proga pasitikrinti, o kaip gi su šia akademine dora svetur.

Politikos nusirašėliai

Iškart atsiprašau, kad čia nieko nebus apie mano mylimą Rumuniją. Kadangi šios šalies politikoje yra dvi nerašytos taisyklės. Aukšto posto siekiantis žmogus tiesiog privalo šalia savo pavardės turėti titulą Dr. O jeigu jo neturi, tai trūks plyš reikia disertaciją parašyti ir apsiginti premjeraujant, ministraujant ar deputataujant. Gi antroji taisyklės išganingai nurodo, kad nei tos disertacijos reikia rašyti, nei ją sąžiningai ginti. Daug paprasčiau tiesiog nusirašyti. Kadangi dirbtelektas man priskaičiavo kone šimtą tokių rumuniškų atvejų, tai į Vlado Draculos gimtinę numojau ranka ir ėmiausi kitų, ne tokių akademiškų kraštų.

Vokietija. Karl-Theodoras zu Guttenbergas

Spausdinimo staklių išradėjo bendrapavardis vienas iš tų politikų, apie kuriuos žurnalistai mėgsta rašyti su švelniu blizgesiu akyse. Aristokratiška pavardė, tvarkinga šukuosena, geras kostiumas, pasitikėjimas savimi ir karjera, kylanti taip greitai, kad politiniai konkurentai turbūt spėjo tik laikyti skrybėles, kad vėjas jų nenupūstų. Vokietijos politikoje jis atrodė kaip žmogus, kuriam durys atsiveria pačios. 2007 metais Bairoito universitete jis gavo teisės daktaro laipsnį, o toks akademinis titulas Vokietijoje nėra vien papuošalas vizitinėje kortelėje. Tai beveik kaip papildomas wingspan krepšinio žaidėjui. Daktaras ministras skamba solidžiau nei tiesiog ministras, o daktaras gynybos ministras jau primena žmogų, kuris ne tik žino, kur stovi tankai, bet ir gali apie juos parašyti disertacijos lygio išnašą.

Tačiau 2011 metų pradžioje šis gražus portretas aliejumi ant drobės ėmė kažko blukti ir netgi muistytis. Vokiečių teisės profesorius Andreasas Fischeris-Lescano atkreipė dėmesį į Guttenbergo disertaciją ir pastebėjo, kad kai kurios jos vietos atrodo ne tiek parašytos, kiek persodintos iš kitų tekstų. Netrukus į darbą įsitraukė ir interneto detektyvai, susibūrę GuttenPlag Wiki platformoje. Tai buvo savotiškas akademinis skruzdėlynas: vienas randa pastraipą, kitas palygina šaltinius, trečias pažymi sutapimus, ketvirtas įmeta dar vieną įrodymą. Disertacija, kuri turėjo būti Guttenbergo intelektinės brandos simbolis, vis labiau priminė kruopščiai sulipdytą koliažą, su tuo mažu skirtumu, kad nenurodė, iš kur ėmė koliažo detales.

Tyrėjai aptiko daugybę vietų, kuriose tekstas buvo nukopijuotas iš kitų autorių darbų be tinkamų nuorodų. Kai kurios dalys buvo perkeltos beveik pažodžiui, kitur sakiniai buvo šiek tiek pakeisti, tarsi kas nors būtų mėginęs užmaskuoti skolintą paltą prisegdamas naujas sagas. Guttenbergas iš pradžių neigė tyčinį sukčiavimą. Tai irgi dažnas plagiarizmo skandalų elementas: pirmiausia atsiranda paaiškinimas apie klaidas, neapsižiūrėjimą, chaotišką darbą, per didelį užimtumą, blogai sutvarkytus užrašus ar kokį nors akademinį rūką, kuriame kažkaip pasimeta autoriai. Bet kuo daugiau buvo randama sutapimų, tuo sunkiau darėsi aiškinti, kad čia tik pora netvarkingų išnašų, nukritusių nuo stalo.

2011 metų vasario 23 dieną Bairoito universitetas atėmė iš Guttenbergo daktaro laipsnį. Tai buvo rimtas smūgis ne tik jo akademinei reputacijai, bet ir politiniam įvaizdžiui. Vokietijoje akademiniai titulai turi svorį, o politikoje svoris kartais yra beveik viskas. Guttenbergas buvo ne šiaip koks nors politikos prašalaitis, kurį naivūs žmonės laikė spausdinimo išradėju. Jis buvo gynybos ministras, nacionalinio masto figūra, laikytas vienu iš ryškiausių konservatorių politikų. Todėl skandalas tapo ne akademine smulkmena, o valstybės masto politiniu reginiu.

Spaudimas augo ir kanclerei Angelai Merkel. Ji iš pradžių Guttenbergą gynė, kas iš pirmo žvilgsnio yra pagirtinas lojalumas, bet labiau įsižiūrėjus - totali durnystė. Jei politikas prašo piliečių laikytis taisyklių, mokėti mokesčius, gerbti institucijas ir tikėti valstybės rimtumu, tada jo paties gudrybės su svetimais tekstais atrodo baisiai hipokritiškai. Guttenbergas galiausiai suprato, kad jo politinė saulelė ritasi vakarop ir 2011 metų kovo 1 dieną jis atsistatydino iš gynybos ministro pareigų. Savo atsistatydinimo kalboje jis sakė, kad pasiekė „savo jėgų ribą“.

Vengrija, Pálas Schmittas

Prelegentas į plagiarizmo istoriją įžengė kiek kitu stiliumi. Jei Guttenbergas buvo jauna politinė žvaigždė, tai Schmittas jau turėjo herojišką biografiją. Dukart olimpinis fechtavimo čempionas, žmogus, kurio gyvenimo aprašyme sportinė šlovė žibėjo tikru tauriu metalu, o ne vien politinėmis frazėmis. 2010 metais jis tapo Vengrijos prezidentu. Prezidento postas Vengrijoje smarkiai ceremoninis, bet simbolinė valdžia taip pat reikalauja pasitikėjimo. Valstybės vadovas turi atrodyti kaip žmogus, kurio parašas ant dokumento tvirtas, o praeitis bent jau neslysta iš rankų kaip prastai laikoma rapyra.

Dar 1992 metais Schmittas buvo gavęs sporto mokslo daktaro laipsnį. Jo disertacija buvo susijusi su olimpinių žaidynių istorija. Iš pirmo žvilgsnio tema jam tiko puikiai: olimpinis čempionas rašo apie olimpizmą, sporto žmogus tyrinėja sporto pasaulį. Viskas čiki. Tačiau 2012 metais paaiškėjo, kad šis akademinis darbas gali būti ne toks savarankiškas, kaip ilgą laiką manyta. Semmelweis universitetas pradėjo tyrimą ir nustatė, kad didelė disertacijos dalis buvo nukopijuota iš ankstesnių darbų. Universiteto komisija konstatavo, kad jis kopijavo „savo disertacijos gabalus be tinkamo pripažinimo“. Tas žodis “gabalai” čia labai taiklus. Skandalų kalboje jis skamba beveik kulinariškai: lyg disertacija būtų akademinis le troškinys, į kurį genialusis kulinarinis peliukas sumetė svetimus ingredientus, tik pamiršo pasakyti, kieno darže jie užaugo.

Pranešimuose buvo minima, kad daugiau kaip du šimtai puslapių galėjo būti išversti arba perfrazuoti iš dviejų kitų mokslininkų darbų be tinkamų nuorodų. Tokiu atveju kalbėti apie keletą netvarkingų išnašų jau nebeįmanoma. Kai pasiskolintas sakinys čia ar ten, dar galima bandyti aiškinti redakciniu aplaidumu. Kai skolinys išsiplečia per šimtus puslapių, tai jau ne klaida, o akademinis gyvenimo būdas. Schmittas neigė tyčinį plagiarizmą, bet įrodymai buvo tokie sunkūs, kad jie būtų ir plaukimo čempioną paskandinę.

2012 metų kovą Semmelweis universitetas atėmė iš Schmitto daktaro laipsnį. Iš pradžių prezidentas nesiruošė trauktis. Tai taip pat dažna politinių plagiarizmo dramų scena: pareigūnas sako, kad darbas tęsiasi, valstybė svarbiau, skandalas esą perdėtas, o atsistatydinimas būtų neatsakingas. Bet visuomenė ir opozicija spaudė vis stipriau. Prasidėjo protestai, buvo kalbama apie apkaltą. Prezidento autoritetas tirpo, o ceremoninis postas staiga tapo labai nepatogus. Jei valstybės vadovas turi įkūnyti garbę, o jo disertacija atrodo kaip svetimų tekstų sandėlis, ceremonijos ima atrodyti keistai. Maža ką, atvažiuos kirpti juostelės į kaimo kultūrnamio atidarymą,o po to ir žirkles nupyzdins. O po to teisinsis, kad akademinis aplaidumas.

Todėl 2012 metų balandžio 2 dieną Schmittas paskelbė atsistatydinantis parlamente. Jis teigė, kad jo „asmeninis reikalas“ skaldo tautą. Tai buvo svarbus momentas Vengrijos politinėje istorijoje: jis tapo pirmuoju šalies prezidentu po komunizmo žlugimo, kuris pasitraukė iš pareigų nebaigęs kadencijos. Bet ne paskutiniu.

Vokietija, Annette Schavan

Šioje istorijoje ironijos tiek daug, kad jos užtektų, saikingai vartojant, statistiniam gyvenimui. Ji buvo ilgametė Vokietijos politikė, artima Angelos Merkel sąjungininkė ir nuo 2005 iki 2013 metų ėjo federalinės švietimo ir mokslinių tyrimų ministrės pareigas. Kitaip tariant, ji buvo viena iš tų žmonių, kurie valstybiniu lygmeniu kalba apie mokslą, universitetus, akademinę kokybę, tyrimų finansavimą ir švietimo moralę. O tada paaiškėjo, kad jos pačios daktaro disertacija gali turėti problemų su tuo pačiu akademiniu sąžiningumu, kurį ministerija turėtų saugoti kaip porcelianinį puodelį ant siauro stalo krašto.

Schavan 1980 metais apgynė edukologijos krypties disertaciją Diuseldorfo universitete. Ilgą laiką šis laipsnis dailiai puikavosi jos CV ir nekėlė didesnių klausimų. Tačiau po Guttenbergo skandalo Vokietijoje akademinių darbų tikrintojai pasidarė budresni. Internetas virto milžiniška skaitykla, kurioje kiekvienas puslapis gali būti palygintas su kitu puslapiu, o kiekvienas nepažymėtas sakinys gali pradėti naują politinį gaisrą. 2012 metais anoniminis tinklaraštininkas, pasivadinęs Robertu Schmidtu, platformoje, skirtoje disertacijų plagiarizmui atskleisti, paskelbė įtarimus, kad Schavan darbe esama nenurodytų skolinių iš kitų autorių.

Diuseldorfo Heinricho Heine universitetas pradėjo oficialų tyrimą. 2013 metų pradžioje fakulteto taryba nusprendė, kad Schavan be tinkamų nuorodų nukopijavo reikšmingas disertacijos dalis. Buvo kalbama apie daugybę atvejų, kai kitų autorių mintys ar tekstai panaudoti nepakankamai aiškiai nurodant šaltinius. Universitetas galiausiai nusprendė, kad pažeidimai buvo tyčiniai, ir 2013 metų vasario 5 dieną atėmė iš Schavan daktaro laipsnį. Tai buvo itin skaudus sprendimas ne tik jai asmeniškai, bet ir visai Merkel vyriausybei. Po Guttenbergo kritimo buvo praėję vos pora metų, o dabar dar vienas ministrų kabineto narys atsidūrė akademinio plagiarizmo spąstuose.

Schavan neigė ketinusi apgauti ir iš pradžių žadėjo ginčyti universiteto sprendimą teisme. Bet kur tau. Švietimo ministrė be daktaro laipsnio, praradusi jį dėl plagiarizmo, yra beveik tobulas politinės satyros siužetas. Tai lyg gulintis policininkas prie mokyklos, kuris vis bando užmesti žvilgsnį, kas ten dedasi po gimnazisčių sijonais. Net jei žmogus turi daug nuopelnų, simbolinė žala tampa per didelė. 2013 metų vasario 9 dieną Schavan atsistatydino iš ministrės pareigų. Merkel priėmė jos atsistatydinimą „sunkia širdimi“ ir pabrėžė jos darbą švietimo politikoje.

Schavan atvejis parodė dar vieną svarbią plagiarizmo savybę: jis neturi senaties visuomenės akyse. Disertacija buvo parašyta 1980 metais, bet skandalas kilo po daugiau nei trijų dešimtmečių. Liūdna, merginos, kaip kad konstatavo O.Benderis. Ir dar liūdniau tiems, kurie jaunystėje manė, kad akademinės gudrybės liks praeities stalčiuje. Nes stalčiai dabar turi paieškos funkciją. Skaitmeninė era reiškia, kad tekstus galima lyginti greitai, plačiai ir viešai. O kai politikas užima aukštas pareigas, jo senas darbas tampa ne tik asmenine istorija, bet ir viešo pasitikėjimo byla.

JAV, Joe Bidenas