Trys dalykai kurie mane Italijoje itin nustebino

Buvau įsitikinęs, kad biurokratija čia bus sunkiai įveikiama, ypatingai dėl to, kad mūsų italų kalba kol kas nėra paties aukščiausio lygmens ir suprasti itališką greitakalbę dažniausiai yra tikras iššūkis.

Ką jau ir bekalbėti apie tai, kad ta greitakalbė dažniausiai būna biurokratinė - leidimai, reikalavimai, pažymėjimai, specialūs kodai ir t.t.

Žodžiu, buvau užtikrintas, kad bus absoliučiai šakės ir tikrai su dideliu nerimu laukiau vizito į savivaldybę, kurioje turėjome registruotis rezidentais. Net akį tikas ėmė traukti išvakarėse.
Jei gyveni Italijoje - rezidentūra yra privalomas reikalas: be rezidentūros nei ID kortą itališką gausi nei poliklinikoje užsiregistruosi, o dar ant viršaus ir metinį nekilnojamo turto mokestį tektų mokėti.

Ir ką jūs sau manot? Viskas buvo šiek tiek komplikuota, bet tikrai gerokai paprasčiau nei įsivaizdavau. Nueinam į savivaldybę, pasakom iškart, kad nelabai mes bum bum italiano, paduodam pro langelį tarnautojai dokumentus ir pareiškiam, kad norime čia užsiregistruoti rezidentais. Ponia viską peržiūri akmeniniu veidu. Atsidūsta.

- Si, - padeda mūsų pasus ant stalo.

- Si, - padeda būsto nuosavybės dokumentus.

- Si, - padeda prašymą registruotis

- No, - papurto galvą dėdama santuokos liudijimą.

Pakviečia kitą mergaitę, jaunesnę tokią, kažką jai pasako. Mergaitė angliškai šiaip ne taip mums paaiškina, kad reikia tarptautinio liudijimo pagal Vienos konvenciją, lietuviškas netinka.

Realiai turi tikti - ES visi turi priimti native liudijimus, bet ginčytis nei noro buvo nei sugebėjimų.

Ok, pareinam namo, užsakom tą doksą internetu Lietuvoje iš santuokų rūmų; mano mama nueina, paima, atsiunčia į Italiją. Su tuo dokumentu po savaitės vėl einam į savivaldybę. Įrodom šiaip ne taip, kad čia tai ko reikia (nerado mat ponia italų kalbos ant to tarptautinio dokumento) - viskas, biurokratija baigta.

Gavę sertifikatą nunešėm jį į Sveikatos Apsaugą - 3 minutės ir jau turim paskirtą daktarą, galim nemokamai gydytis. Žodžiu ne toks tas vilkas baisus kaip visi čia gąsdina. Tereikia šypsotis, linksėti ir sakyt daug si si si, net jei nesupranti ką tau sako, rezultate vis tiek gauni tai dėl ko atėjai, tai koks skirtumas su kuo sutikai :D

Antras dalykas, kuris jau nemaloniai nustebino - keliavimas nedideliam mieste trumpais atstumais. Italai nelabai žino kas yra “eiti pėsčiom” arba “eiti į autobuso stotelę”. Net jei reikia paėjėti 100 metrų - sėda ant savo birbalo ir varo kaip pašėlę.

Matyt dėl to jie ir netiki šaligatviais. Pastarieji nutiesti tik šalia maždaug 10% gatvių, kitur palei sieną yra užbrėžta balta linija ir tu tipo turi eiti už jos. Šalia lekia visi kaip pašėlę ir tu kaskart gyvybe rizikuoji net eidamas iki artimiausios parduotuvės. Dažnai nuo linijos iki sienos būna vos kokie 30 centimetrų, tai tilpk kaip tik nori.

Už tos linijos jau tipo ne gatvė ir ten galima eit. Ta prasme, čia rimtai.

Tu turi pasitikėti, kad tas sėdintis už vairo tave mato ir tavęs neužmuš, nes realiai tai tu eini ta pačia gatve, tik šone. O Italai juk mėgsta paimt taurelę vynelio per pietus, po pietų... na, klasika.

Dėl stotelių - autobusai, bent jau mažuose miestuose, važiuoja kas valandą arba dvi ir nestoja jei vairuotojui nepamojuoji. Tų autobusų ten daug važiuoja, chui pariši kuriam ten tu turi mojuoti. O jei pasilenkei batą užsirišt ir pražiopsojai - lauksi dar bent valandą. Klasika.

Ir trečias - kiiiieeeek čia daug saulės! Apsiniaukusi diena čia tokia pat dažna kaip saulėta diena Lietuvoje vidury žiemos. Retenybė!

Prieš metus dar gyvenau Paupy, Vilniuje ir visą vasarą lijo lijo lijo... Dabar Italijoje jau gyvenam aštuonis mėnesius, tai man rodos lijo per visą tą laiką sudėjus maždaug dešimt dienų. Visas likusias arba švietė saulė, arba buvo lengvai debesuota. Absoliučiai neįtikėtina ir aš niekaip negaliu prie to priprasti.

Žinot prie ko dar negaliu priprasti? Kad apie savo persikraustymą į Italiją parašiau knygą. Juokingą, smagią, nuotykių pilną knygą, kurioje sudėjau visus savo persikraustymo vargus, wtf momentus, klaidas ir pergales, bei visus naudingus patarimus, kurių tik gali kam nors prireikti.

Nuo patarimų keliaujant iki atostogų būsto pirkimo, reikalingų dokumentų, mokamų mokesčių ir t.t. Tai juokingas dokumentinis romanas + naudinga enciklopedija viename. Jei patinka mano postai ir straipsniai - ši knyga 100% jums.

Įsigyti galite čia: https://obuolys.lt/products/noriu-gyventi-italijoje

Ale kokį juokingą pristatymą leidykla padarė iš mano nuotraukų, vos nenukritau įsijungęs :D Nes tiesiog prašė atsiųst foto, nesakė kam :D :D

Ačiū, kad skaitėt, iki kito karto!