Kaip gimstamumo mažėjimą paaiškina elektra ir religingumas?

Prieš kokį dešimtmetį įvadiniame statistikos kurse su studentais nagrinėdavome pasaulio gimstamumo duomenis. Tuo metu tema Lietuvos viešoje erdvėje dar nebuvo madinga.

Kaip ir derėtų mokslo tyrime, seminarą pradėdavome nuo teorinės diskusijos – kas galėtų paaiškinti, kodėl pasaulio valstybės skiriasi pagal tai, kiek vienai moteriai tenka gimusių vaikų (gimstamumo rodiklį)? Išsilavinimas, urbanizacija, o gal kultūriniai skirtumai?

Įstrigo vienas pusiau rimtas studento pasisakymas, kuris skambėjo maždaug taip (citata nėra tiksli):

Elektra paaiškina. Nes kai nėra elektros, tai… na, suprantat, žmonės neturi ką veikti sutemus.

Tą seminarą prisiminiau, kai publikavau tekstą apie gimstamumo krizę Lietuvoje ir pasaulyje. Jis sulaukė daug komentarų ir tvirtų nuomonių. Tai normalu, nes reiškinys yra labai svarbus ir žmonėms rūpi. Ne visi komentatoriai tą tekstą skaitė, bet tai irgi, deja, yra normalu.

Štai, kas, anot komentatorių, paaiškina gimstamumo mažėjimą (daugelis citatų tikslios, tik kai kurias paredagavau dėl aiškumo):

• Religingumo mažėjimas.

• Tai tiesiog bendras civilizacinis poslinkis.

• Lyčių konkurencija.

• Dėl socialinių ir technologinių pokyčių daugybei žmonių vaikai tapo mažai reikalingi.

• Nevaisingumas didėja ir dažnėja.

• Anksčiau vaikai buvo pensijos garantas: kuo jaunesnė karta, tuo labiau jai tai yra neaktualu.

• Visuomenė nenori judinti patriarchalinės santvarkos.

• Pagrindinė priežastis yra kultūra.

• Žmonės per gerai gyvena: supranta, kad nėra tiek laimės iš tų vaiku.

Žinoma, tai tik maža komentarų dalis.

Ne visi komentatoriai įsitikinę, kad jų teorija yra vienintelė ir geriausia, kaip koks Paksas. Visgi daugeliui jų atrodo, kad nurodoma priežastis yra pagrindinė ir paaiškina labai daug.

Tačiau kai matai visumą, tampa aišku: skirtingi žmonės akcentuoja skirtingus dalykus. Vieni beda pirštu į technologinius pokyčius. Kiti kaltina kultūrą arba ideologiją. Treti mato racionalius apskaičiavimus (vaikai neapsimoka arba yra mažai ekonomiškai reikalingi).

Kai kurie paaiškinimai prieštarauja vieni kitiems. Pavyzdžiui, jeigu manome, kad dėl gimstamumo mažėjimo kaltas tradicinių (kad ir ką tai reikštų) normų ir religijos menkėjimas, tada keista būtų galvoti, kad tolesnis „patriarchato griovimas“ čia kažką išspręstų.

Čia prisimenu kažkur matytą iš universiteto išstojusio studento komentarą: nepatiko socialinių mokslų studijos, nes tai, kas jose dėstoma, esą galima pažiūrėti dešimties minučių „YouTube“ vaizdo įraše.

Žinoma, galima. Apskritai daugelis žmonių turi pakankamai teorinio įžvalgumo arba empirinės patirties, kad pateiktų paaiškinimus, kurie sutinkami ir socialinių mokslų tyrimuose.

Tačiau yra dvi problemos.

1. Vieno žmogaus (ar dešimties minučių „YouTube“ įrašo) žvilgsniui neįmanoma (nebent tai būtų genijus arba pusdievis) suvokti visumą ir įvertinti, kiek jo paaiškinimas iš tiesų paaiškina.

2. Antroji – diametraliai priešingų tiesų ir teorinio grynumo problema. Štai liaudies išmintis sako: „Neperšokęs griovio, nesakyk op“ ir „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Abu posakiai skamba lyg ir protingai, bet akcentuoja skirtingus principus (atsargumą ir riziką).

Iš karto pasakau: socialiniai mokslai irgi nėra pajėgūs visko gražiai paaiškinti ir išspręsti taip, kad nebekiltų diskusijų. Tačiau bent jau pasigilinimas į tyrimus leidžia sumažinti teorinę aroganciją ir suprasti, kiek iš tiesų dalykai yra sudėtingi (o gal tikrai paprasti).

Vienas iš minėto mano seminaro tikslų buvo (ir vis dar yra) parodyti studentams, kad joks paaiškinimas nepaaiškina VISKO – net ir tada, kai randame stiprią koreliaciją (pavyzdžiui, tarp raštingumo ir gimstamumo). Paimkime kitą pavyzdį iš mano paskaitų.

Žemiau grafike matote ryšį tarp pasitikėjimo parlamentu (skalė nuo 1 iki 10) ir aktyvumo parlamento rinkimuose (proc.) Europos valstybėse. Šiokia tokia koreliacija matyti.

Šis grafikas moko dviejų dalykų.

Pirma, nedaryti prielaidų apie paprastą reiškinių priežastingumą.

Yra tyrimų, rodančių, kad politinis pasitikėjimas veda prie didesnio aktyvumo (pavyzdžiui, šis). Bet gali būti atvirkščiai: kai kur balsavimas rinkimuose skatina pasitikėjimo parlamentu didėjimą.

Priežastį ir pasekmę, priežastinius mechanizmus atpinti yra sudėtinga. Tai labai didelis iššūkis socialiniams tyrimams, jau nekalbant apie vieno komentatoriaus nuomonę Facebooke.

Antra, reiškinius įprastai paaiškina ne vienas dalykas, o mažų mažiausiai keli. Ir tai gerai matosi iš grafiko.

Net jeigu priimame prielaidą, kad priežastingumas vienakryptis (pasitikėjimas → aktyvumas), akivaizdu, kad jis paaiškina tik dalies valstybių aktyvumą (taškučiai ant tiesės).

Tačiau Belgija turi gerokai didesnį aktyvumą, nei turėtų pagal politinį pasitikėjimą modelyje.

Kodėl?

Belgija turi privalomą balsavimą. Tai tik šiai valstybei aktualus dalykas, kitų nepaaiškins, bet į mozaiką turime įtraukti.

Teorinis modelis pasipildo:

Aktyvumas = Pasitikėjimas + (Ne)privalomas balsavimas

Lietuvoje aktyvumas yra gerokai mažesnis, net ir turint omenyje gana menką pasitikėjimą parlamentu.

Kodėl?

Čia gali būti daug paaiškinimų. Vienas jų – kadangi į oficialų rinkėjų registrą įtraukiami ir emigravę žmonės, realus nuolatinių Lietuvos gyventojų aktyvumas yra didesnis.

Teorinis modelis vėl pasipildo:

Aktyvumas = Pasitikėjimas + (Ne)privalomas balsavimas + Emigravę rinkėjai

Tai nėra išsamus aktyvumo paaiškinimo teorinis modelis. Šiaip nebūtų gera statistinė strategija rankioti po paaiškinimą kiekvienai valstybei. Tai demonstracija, kad norint suprasti skirtumus tarp valstybių arba žmonių, mes turim priimti tai, kad priežasčių yra daug.

Bet kaip išsiaiškinti, kiek skirtingos priežastys svarbios? Čia reikia gerų metodologinių sprendimų.

Dabar jau galime grįžti prie gimstamumo temos ir aptarti du naujus tyrimus. Pirmasis siekia įvertinti, kiek elektrifikacija paaiškina gimstamumo mažėjimą XX a. pradžios JAV. Antrasis tiria religingumo mažėjimo poveikį gimstamumui šiuolaikinėje Suomijoje.

Staigūs ir didelio masto gimstamumo pokyčiai pasaulio istorijoje nėra naujiena. XX a. pirmoje pusėje JAV nutiko būtent tai: jeigu amžių sandūroje gimstamumo rodiklis (total fertility rate) siekė apie 3,8 vaiko vienai moteriai, tai 1940 m. jis jau buvo nukritęs iki 2,3.