Koncertų dienoraštis (67)

Titulinė nuotrauka – Gretos Skaraitienės/BNS.

Smala – nauja vieta Konstitucijos pr. 23, šalia klubo „Narauti“. Viena iš vadinamųjų Vilniaus savivaldybės dainyklų – kiemas, baras ir aktų salė antram aukšte. Vakar čia jau pasiklausėm legendinio DJ Sagos miksuojamų magnetofono juostų - viskas vėlavo ir teko ilgai laukti žadėtų videoprojekcijų su Šnipiškių vaizdais.

Šiandien dūšnumoje apėję 12 km Turniškių taku, vakarop vargiai bepasikėlėm nuo sofos, bet mane viliojo kitos nuostabios dūšnumos prisiminimas – iš Sraigės Efekto „Lobomato“ pristatymo Sode 2123. Norėjau vėl patirt tą jausmą. Be to, lietuvius apšildė užsieniečiai – kas gali būt maloniau. Jaunutei grupei COMMON SEXUALITY iš Amsterdamo trūksta stipresnių būgnų, bet šiaip džiugino nėjimas lengviausiais alternatyvaus roko keliais ir internacionaliniai motyvai (grupės nariai turi ir kiniškų, ir lietuviškų, ir meksikietiškų šaknų).

Su paskutiniais Common Sexuality akordais užgriuvo žadėtoji liūtis ir žaibų vizualizacijos iškart nukonkuravo rodomas ant sienos. Pusiau dengtas Smalos kiemas tapo tobula pastoge publikai. Lietvamzdžiais kliokiant vandeniui ir srūvant Konstitucijos prospektu gal ir nesigirdėjo, nei ką sako, nei ką dainuoja grupės frontmenas, gal gitarų akordai ir atsimušinėjo į sienas tam urve, kuriame visi buvom susispietę, gal ir tiško vanduo ant aparatūros, bet muzikos bangoms tokie niekai netrukdo. Buvo aišku, kad iš koncerto nei vienas neišeis, visi čia buvom maloniai įkalinti. Vis daugiau publikos, o ir patys muzikantai varvančiais plaukais, lindo iš po stogų į lietų, patrepsėti balose. Grupė, įkvėpta šniokščiančios stichijos, pilna jėga sugrojo pilną programą (koncertas buvo nemokamas, tad lyg ir mažiau įpareigojantis), su visais virsmais iš eksperimentinio roko į Mamontovo „Vaikystės stogo“ remiksą ir atgal. Visi jautėmės kažkaip kartu, smaloje. Labai patiko.

Neužaugau su The Cure. Mano sąmonėje, be M-1 Plius hito „Friday I’m in Love“, skambėjo albumas „Disintegration“ – nežinau, kodėl būtent jis, – ypač „Pictures of You“. Visgi buvo aišku, kad tokio koncerto praleisti jokiu būdu negalima. Tą šįryt dar sykį patvirtino mano soc. tinklų srautas – retai būna, kad šitiek vyresnio amžiaus žmonių ne bumbėtų, o dėkotų ir vadintų tai geriausiu visų laikų koncertu Lietuvoje. 50 (!) metų grojanti Roberto Smitho grupė pirmąsyk apsilankė Lietuvoje, bet toli gražu nėra eiliniai seni pirdylos. Po 16 metų pertraukos užpernai išleistas albumas „Songs of a Lost World“ susilaukė netikėtos (ar visai tikėtos) sėkmės, daugelyje šalių, tarp jų ir Britanijoje, pasiekė pirmą populiariausių albumų vietą, pelnė du Grammy.

Turbūt tas koncerte labiausiai ir stulbino – kaip šviežiai, kaip moderniai skamba ši muzika, kaip taikliai ji atspindi dabartinį zeitgeist ir kartu amžinus dalykus. The Cure nėra vien legacy act – įtakingi, formuojantys kitų muziką jie buvo ne tik praeityje, bet yra ir dabar, ir bus ateityje. Lakoniški, nepretenzingi ir išmintingi dainų tekstai, muzikos ir įvaizdžio unikalumas užfiksavo kažką universalaus. Grupei užtenka minimaliai bendrauti su publika, kad megztųsi tvirtas ryšys, ir nepertrūktų visas dvi valandas.

Kitas stebinęs dalykas – neįtikėtinas 67-erių Roberto Smitho balsas. Skaidrus, stiprus, virpantis tik ten, kur reikia, nė kiek nepaliestas laiko. Apskritai visa įvairaus amžiaus grupė grojo neįtikėtinai užtikrintai ir tiksliai. Prigludusios veterano bosisto timpos, juodai apvedžiotos akys, suvelti ir laku supurkšti paskutiniai plikančių galvų plaukų kuokštai bet kur kitur galėtų pasirodyti pasigailėtinai, bet Kjūrams senėjimas ir bjaurėjimas, savotiškas kaukės raukšlėjimasis, tinka, pasaulio ir tavo paties laikinumas ir meilės amžinumas – jų dainų reziumė (This is the end of every song that we sing – šia eilute pradedamas pasirodymas). Senas Edvardas Žirkliarankis atrodo dar mielesnis, tikras kjūtalas, jo šypsena akimirksniu nušviečia aplink mane linguojančios publikos veidus – čia daug tėvų su paaugliais vaikais, kurie atrodo kaip maži auskaruoti žirkliarankiai juodai apvedžiotom akim.

Dar vienas pritrenkęs dalykas – garso kokybė. Stovimose vietose netoli scenos girdėjosi kiekvienas žodis ir nata. Nežinau, kodėl vieni atlikėjai sugeba tai pasiekti, o kitiems tai vis dar neįkandama, o gal ir sąmoningai kartais norima, kad garso būtų per daug, kad spengtų ausyse ir norėtųsi trauktis tolyn nuo scenos. Patiko ir spalvingas koncerto apšvietimas, ir švelniai psichodeliškos vizualizacijos – gotiškumas, postpankiškumas tai ne vien juoda spalva.

Įsivaizduoju, kad simfoniška, vis auganti Kjūrų muzika nuostabiai sklistų neaprėpiamoje festivalinėje erdvėje, bet ir čia, Kalnų parke, mes turim mini festivalį. Pirmąsyk pamatau Katarsį be ketvirtosios narės bosistės. Luko balsas dabar ryškesnis, jaučiasi, kad grupė prikoncertavusi ir užsieny, ir Lietuvoje, jie stovi drąsiai ir tvirtai, ir daugybė žmonių atrodo atėję anksčiau vien tam, kad juos išgirstų. Priešingai nei Katarsio, Alinos Orlovos muzika man atrodo nesutverta didelėms scenoms ir gal ne visai tinkama apšildymui (nors labai dera prie The Cure). Alinos buvau išsiilgus, seniai jos nemačiau, negirdėjau gyvai jos pastarųjų nepaprasto grožio albumų. Įdomu ją matyti dabartiniame muzikiniame kontekste ir prisiminti, kad būtent ji, drauge su Marku Palubenka, buvo naujos, modernios lietuviškos muzikos pionierė.

Festivalį, beje, įsivaizdavo ir organizatoriai, šiandien renginį „Sounds Good Vilnius“ pratęs Moby. Vakar ypač džiugino, kad apšildantys atlikėjai skambėjo ir ekranuose buvo rodomi kokybiškai, lyg savo pačių koncerte. O ir šiaip po įvairių patirčių užsienyje vis pasidžiaugiu masinių renginių civilizuotumu, informacija, nuorodomis, darbuotojais, medicinos pagalba, tūlikų gausybe ir tualetiniu popierium juose, net ir po koncerto.

Nors man labai įdomus dr. Green atgimimas, tiesą pasakius, į koncą ėjau dėl pirmųjų dviejų jauniklių grupių. Abiejų nebuvau mačius gyvai, abiem turėjau didelių lūkesčių, paremtų nuogirdomis ir įrašais. Tiesa, kiek demotyvavo faktas, kad Palėpė dar 2023 m. laimėjo Novus konkursą, – per tuos metus laukto proveržio taip ir neįvyko. Kita vertus, šiemet grupė išleido EP, prodiusuotą Snorrės Bergerudo – tai rodo ambiciją ir paties Snorrės palankumą, kuris tikrai ne bet kam skiriamas.

Neatsimenu, kada buvau koncerte tarp tokios jaunos (pradedant nuo kokių 12 metų) ir tokios subkultūrinės publikos. Tikrai buvo į ką pažiūrėti ir apie ką pamąstyti (ar mano įsivaizduojama paauglė dukra eitų į koncertus su manim? o jeigu leisčiau tatuiruotes ir auskarus, tai ar dar norėtų juos turėti? o jeigu užauginčiau fyfą?). Kita publikos dalis buvo pirmosios dalies tėvų amžiaus. Stebino, kad dauguma paauglių visgi dar šnekėjo lietuviškai ir kad beveik niekas nefilmavo telefonais (išskyrus mane).

Tai, kad grupės jaukiai grojo vienam lygyje su publika, ant pievutės, reiškė, kad buvo sunku ką nors matyti, visgi šį trūkumą kompensavo įspūdingos medinės garso įrangos skulptūros.

PALĖPĖ – viena kiečiausių grupių iš triskiemenių grupių pavadinimų trendo (Ketera, Eketė, Sankaba, Mėlyna, Dargana…) - atsivėdėję daužė grunk (grunge+punk) stiliumi, kuris negali nepavergti mano širdies, nors gal jau truputį skęsta dabartiniam įvairiam lietuviško roko kontekste.

SIPAS, man rodos, dėl savo vokalistės jau įgijęs nedidelį kulto statusėlį, pateisino visus mano neįmanomus lūkesčius. Išties sunku savom akim patikėt, kad Lietuvoje užgimė tokia frontwomanė. Neįtikėtinai smarkios gerklės (tikėkimės, ją saugo ir mokosi taisyklingai naudoti!), labai ryškios charizmos, išraiškingo veido, primenančio japonišką kaukę, ir sceninės laikysenos, kurioje yra ir kietumo, ir flirto, ir vaikiškumo, ir tūžmingumo. Grupės nariai (du iš trijų dubliuojasi su Palėpe) taip pat netinginiauja ir nestovi tik tarp kitko užnugary. Nors grupė apibrėžiama kaip hardcore punks, tikiuosi, neužsidarys žanre ar pogrindy ir bandys laimę platesniuose vandenyse. Naujausias grupės EP, taip pat prodiusuotas Snorrės, vadinasi „Moterimi būti epiška“.

Po Sipo jaučiausi jau viską pamačiusi ir išgirdusi, bet DR. GREEN su triūbom tikrai skambėjo neprastai. Išties įspūdinga, kad Grynai taip atgimė ir taip rezonuoja paaugliams – vadinasi, lietuviškos muzikos istorija egzistuoja ne tik teoriškai.

Sunku patikėt, kad nuo pirmojo Cave’o koncerto Lietuvoje praėjo jau ketveri metai – kaip vakar prisimenu tą žvėriškos energijos pasirodymą, kuriam visiškai nebuvom pasiruošę. Dabar jau žinojau, ko tikėtis, bet vis tiek žandikaulis ne kartą buvo atvipęs. Na, ar čia normalu, kad be penkių minučių 70-metis diedas jau per antrą dainą stačiai lipa publikai ant rankų?

Kaip ir The Cure atveju, didžiulė nepaprastos koncerto patirties dalis – nuostabi garso kokybė. Puikiai girdėjosi ir dainų žodžiai, ir tyla, kuri čia tokia svarbi, ir kiekvienas instrumentas, kiekviena Netikusi sėkla. Su nostalgija prisiminiau Bruce Springsteeno ir E Street Band koncertą, kuriame, kaip ir čia, grupė nelieka fone – kiekvienas muzikantas, nuo žvangučių iki smuiko, ir vokalistas yra ryškus savarankiškas atlikėjas. Būtent per Cave’o dainą „Henry Lee“ man suvirpėjo smakras – uždainavus „pritariančiai“ vokalistei Janet Ramus.

Verkiančių koncerte tikrai buvo gausybė. Aš irgi mėgėja paverkt, bet spėliojau, kad galbūt mane labiau virkdo sceninis tikrumas, autentiškumas (žinoma, tai irgi savotiškas teatras) nei įspūdingas dramatinis vaidmuo. Nickas Cave’as ir pats pasakoja scenoje „virstantis kažkuo kitu“, melancholišku velniu smalos juodumo plaukais ir tamsiu kostiumu, mėtančiu žemėn mikrofoną, o įkyriems gerbėjams rėžiančiu „fuck off“. Teatro dalis yra ir jo žodžiai „šios dainos niekad negrojam“, ir nežinojimas, kaip tą dainą pradėt, ir atvirai supainiojamos natos (oh I fucked it up). Teatrui pritiko ir lietuviški subtitrai per dainą „Hollywood“ – tokį sprendimą jau buvau mačius Springsteeno, Rosalios koncertuose, bet lietuvių kalbą išvysti, žinoma, ypač malonu. Gaila tik, kad vertimas neparedaguotas – truputį supykino nuo konstrukcijos brangioji, tavo svajonės yra tai, kas gražiausia apie tave.

Teatru tai vadinu ne menkindama – teatrališkumas yra Nicko esmė, jo atlikimo įtaigai mažai kas prilygsta. Dabar teatrališkumas nemadingas, jis ateina iš praeities, truputį gal iš kokio Romantizmo, kai menininkai buvo Genijai, Dievo įrankiai. Cave’ui ropščiantis per iškeltas gerbėjų rankas ir paskui prasmengant minioje iškilo ir Süskindo „Kvepalų“ vaizdinys – pasakojimo apie charizmą ir iliuzijos kūrimą.

Cave’as scenoje tampa ne tik Genijum, bet ir charizmatiniu lyderiu, pastorium, pamokslininku, grūmojančiu ir riaumojančiu, o tada sugriebiančiu savo paklusnias aveles už rankų, už galvų ir agresyviai laiminančiu, ir tos avelės arba rauda, dar nesulaukusios „Weeping Song“, arba, kaip filmuose, turbūt krinta ant žemės ir ima kalbėti nežinomomis kalbomis. Cave’as ne tik laimina, skirsto energiją, bet neabejotinai ir pats ją iš gerbėjų siurbte siurbia – tik taip galima paaiškinti jo mistinį jaunatviškumą ir šitokio intensyvumo pustrečios valandos pasirodymą. Per visą tą laiką nuo Cave’o sunku akis atplėšti (su juo pakonkuruoja nebent barzdočius multiinstrumentalistas Warren Ellis, beje, 7 metais jaunesnis už Nicką). Niekas taip neprikausto dėmesio, kaip rizikavimas gyvybe scenoje. Bet tai ne vienintelis Nicko komunikavimo būdas – nuskenavus prie scenos rodytus QR kodus patenki į svetainę su gerbėjų laiškais, į daugelį jų Cave’as atsako - rimtai ar šmaikščiai, o kai kuriuos autorius net atsimena ir susiranda minioje (ar tu ta Patricija su tatuiruote? ačiū už tą nuostabų laišką. Ši daina tau ir visoms motinoms). O jei sugebi atsinešti patikimą rašiklį, Cave’as bedainuodamas pasirašo keletą vinilų ar knygų.

Nicko Cave’o muzika tinkama žmonėms, bijantiems mirties. Ji leidžia mirtį prisiartinti ir apžiūrėti, išjausti gedulą, kuriam šiaip gal nesi pasiruošęs, išsistaugti, išsitrankyti, o tada sėsti prie fortepijono ir išgroti melancholiją. Dviejų sūnų netekęs Cave’as šį tą išmano apie mirtį – pats sako tik per tai atradęs džiaugsmą (tam skirta daina „Joy“) ir pasijutęs pasaulio dalimi. Nes visi yra ko nors netekę. Muzika jam (ir mums) – paskutinė patikima bažnyčia, paskutinė tikrai sakrali patirtis, galimybė prisiliesti prie transcendencijos, nes už tų rausvų plevenančių užuolaidų scenos gale… tikriausiai anapusybė.