Koncertinis turizmas: Rosalía, Kim Gordon, Lina Lapelytė (59)

Rosalía ir jos pop opera

Negaliu pasakyt, kad paauglystėje nežinojau įkvepiančių muzikančių moterų. Daug klausiau Whitney Houston, bet vargu ar ją galima vadinti role model. Didžiulį įspūdį darė Guano Apes vokalistė, jos muzikinė laikysena, bet, tiesą sakant, nežinojau net jos vardo. Labai kieta atrodė PINK. Visgi tikrieji dievaičiai, mane formavę ir auklėję, visi buvo vyrai. Iš tiesų giliausiai atmintin įsirėžusi popkultūros moteris – Natalios Oreiro suvaidinta Milagros (Mili) iš „Laukinio angelo“ (argentiniečių telenovelės). Su ja tai tikrai tapatinausi ir nebuvo už ją gražesnės ir kietesnės. (Prašau, tik nerašykit man, kad Oreiro dabar rusė, - serialo tai nepablogina.)

Apie Mili galvojau ir per Rosalíos koncertą Berlyne. Kiekvienoj dainoj mainėsi Rosalíos charakteris – ji ir vienuolė, ir ragana, ir vilioklė, ir vaikiška, ir lyriška, ir nerūpestinga, ir sportiška, ir trapi, ir tyra, ir purvina. Kartą priešais pilną areną ji susiglostė rankom plaukus, susisegė netvarkingą kuodą ir klausiamai į mus žvilgtelėjo, ar atrodo ok. Dėl tokių nuoširdumo, atvirumo momentų (tarkim, pasipasakojimo, kad pirmąsyk Berlyne buvo su draugais Kendricko Lamaro koncerte) smulkmeniškai surežisuotas pasirodymas neatrodė dirbtinis, vis griaunama ketvirtoji siena primindavo, kad ji visgi žmogus, o ne Taylor Swift.

Rosalíos (kaip ir Beyoncé, Sabrinos Carpenter ar kitų A lygos atlikėjų; taip pat ir lietuvių - Džesikos ar Free Fingos) koncertas – grandiozinis, multidisciplininis, itin sudėtingos režisūros ir scenografijos muzikos, teatro ir šokio pasakojimas, už kurį negaila ir smarkiai permokėti už bilietą, nes akivaizdu, kiek investuoja patys kūrėjai. Tokiuose koncertuose lieki tiesiog priblokšta, pristimuliuota ir tik kartais pagalvoji: o tai ką ji darys toliau? čia juk jau viskas sudėta. Ar po metų kitas šou bus dar įspūdingesnis? Ar skris, kaip Beyoncé, virš arenos ant sidabrinio žirgo? Tai puikiai iliustruoja dabartinius didžiulius lūkesčius atlikėjams ir Lietuvoje, ir užsienyje. Vargu ar šita mašina gali ilgai važiuoti. Tikriausiai netrukus atsikvėpsime koncertuose, kuriuose žmogus tiesiog stovės prie mikrofono.

Koncerte taip pat galvojau, kad moteris kūrėjas retai vadiname vizionierėmis. Netgi tokias akivaizdžias vizionieres kaip Beyoncé ar Rosalía, jaučiančias dabarties pulsą ir diktuojančias ateitį, jungiančias lyg ir nederančius elementus, išgaunančias naujas dermes, keičiančias pačią muziką.

Ispanė Rosalía, baigusi flamenko magistrą, savo kūrybą grindžia tradicine ispanų ir Pietų Amerikos muzika (regatonu), bet iš jos augina multižanrinę, eksperimentinę popmuziką (didžiausiomis savo įtakomis ji vadina Jameso Blake’o minimalizmą ir Bjork avangardą). Naujausią jos albumą „LUX“ (galimai geriausią praėjusių metų albumą pasaulyje) pristatantys koncertai - savotiškos pop operos - remiasi klasikinės kultūros ir šiuolaikinės popmuzikos priešprieša (derme). Svarbi šou dalis – vien moterų muzikančių orkestras, diriguojamas taip pat moters. Pati Rosalía pirmoje dalyje pasirodo kaip balerina. Baletas ir klasikiniai instrumentai jungiami su techno ir autotuninio repo motyvais (mano mėgstamo podkasto Swiched on Pop kūrėjų žodžiais, „tarsi Nicki Minaj repuotų ant Stravinskio baleto“). Operą ar teatrą primena ir palubėje leidžiami vokiški subtitrai – dainų tekstų vertimas.

Dar viena koncerte svarbi klasikinė medija – dailė. Vietoj scenos užuolaidų stūkso milžiniškas įrėmintas paveikslas – mes, publika, esame kitoje, atvirkščioje, drobės pusėje. Koncerto vizualikoje – taip pat ne viena aliuzija į dailės kūrinius.

Rosalía atsistoja ir į Mona Lizos rėmus ir tampa labiausiai fotkinamu paveikslu pasaulyje. Ši nuoroda priminė Beyoncé ir Jay Z invaziją į Luvrą, kur juodaodžių pora, užstodama žymiausius baltųjų kūrinius, demonstravo savo galią ir patys tapo meno objektais. Panašiai Rosalía pabrėžia popkultūros, kaip meno rūšies, vertę, galima sakyti, kuria aukštąją popkultūrą. Tapti meno objektais per pertrauką galėjo ir žiūrovai, turėję pakankamai greitą reakciją ir supratę žaidimą: viename ekrane rodomas žiūrovas turėjo mimika ar gestais atkartoti kitame ekrane matomą paveikslą (tarkim „Šauksmą“).

Rosalíos koncerto naratyve viena ryškiausių – religijos ir reivo dermė. Vienu metu virš žiūrovų siūbavo milžiniška švytinti ir rūkstanti dėžė, priminusi sunkų bažnytinį smilkytuvą, šlakstantį mus reivo dūmais. (Berlynas tądien, gegužės 1-ąją, buvo kaip tik įgavęs savo, kaip vakarėlių sostinės, pavidalą - muzika skambėjo visą parą visame mieste.)

Religinius (vienuolės apdaras, nuorodos į įvairius šventuosius), kultūrinius (Ikaro sparnai ir krytis), istorinius (Marijos Antuanetės perukas/galvos apdangalas) intertekstus šiame penkių dalių spektaklyje galima analizuoti įvairiais rakursais, kaip ir įvairius režisūrinius, choreografinius sprendimus. Be abejo, vienas įspūdingiausių – „La Perla“.

Yra toks vokiškas terminas Gesamtkunstwerk, kuris reiškia totalinį meno kūrinį, jungiantį daug meno formų. Gal ir nėra įprasta Rosalíą lyginti su Wagneriu, bet kodėl gi ne? Juk XXI amžius. Vis dėlto svarbiausia prisiminti, kad visų pirma tai tiesiog labai gera, išradinga, daugiasluoksnė, nestandartinė, šiuolaikiška muzika, ir ji veikia ne tik milžiniškame audiovizualiniame šou – jai užtenka ausų.

Ne pagal amžių: Kim Gordon

Sunku būtų rasti geresnę priešpriešą Rosalíos pasirodymui už Kim Gordon koncertą. Varšuvoje, prie nušnerkštos „Progresja“ salės, tikrai nesirikiavo žmonės su plakatais, meldžiančiais parduoti bilietą, ir toje salėje tikrai nesistaipė šimtai merginų, apsirengusių kaip Kim Gordon.

1981 m. Niujorke susikūrusių SONIC YOUTH, vienos įtakingiausių alternatyvaus roko grupių, niekad daug neklausiau. Žinojau juos kaip kultinį vardą, kažką švento, be ko nebūtų mano Nirvanos ir daugybės kitų reikšmingų grupių. Kim Gordon, šios legendinės grupės bendrakūrėjai, greičiausiai būtų malonu išgirsti, kad esu ne jos praeities nuopelnų, bet dabartinių darbų gerbėja.

Kim gimė tais pačiais metais kaip mano mama, jai 73-eji. Ji išskirtinė pirmiausia tuo, kad, būdama legacy act, turėdama itin vertingą muzikinį kraitį, ji save išrado iš naujo ir pradėjo naują kūrybinį etapą. 2011 m., po Kim sutuoktinio ir „viso gyvenimo“ kūrybinio partnerio Thurstono Moore’o neištikimybės, Sonic Youth iširo – gerbėjai pasakoja tai išgyvenę taip pat skaudžiai kaip tėvų skyrybas. Vis dėlto atsitiesusi Kim išleido gausiai aptarinėtus memuarus „Girl in a Band“, grįžo prie vizualaus, konceptualaus meno ir pradėjo solo karjerą.

Nėra recenzijos ar interviu, kur nebūtų paminėta, kokia Kim Gordon yra KIETA. Su tuo nepasiginčysi. Jos muzika grubi, kampuota, nešvari, joje daug repo elementų, elektronikos, eksperimentinio, noizinio, industrinio roko skambesio. Nesitikėtum tokių dalykų iš savo mamos! Beje, Kim yra įrašiusi albumą ir su kita amžiaus stereotipams nepaklususia menininke Yoko Ono.

Scenoje Kim labai statiška, sustingusi, visiškai intravertiška – tuo priminė kadaise Vilniuje matytą senioką Bobą Dylaną, kuris murmėjo praktiškai nusigręžęs nuo publikos. Jokio pataikavimo! Labiau trukdė tai, kad Kim dainų tekstus skaitė iš lapo, – bet galima suprasti. Be abstrakčių vizualizacijų, vienintelis efektas – trumputytė blizganti Kim suknelė ir baltos paaugliškos kojos.

Koncerto nepavadinsi įtraukiančiu. Niekas čia nesistengia tavęs įtraukti, nenori - nereikia. Kim Gordon nesiekia tavęs sužavėti, bet sužavi tvirta, išdidi laikysena, griežtas savo požiūrio laikymasis, gebėjimas šiuolaikiniame pasaulyje tebekurti aktualią, unikalią muziką. Kai pasensiu, norėčiau būti Kim Gordon!

Linos Lapelytės kaladėlės Berlyne

Netyčia pasisekė būti Berlyne per LINOS LAPELYTĖS (plačiausiai žinomos kaip „Saulės ir jūros“ kompozitorės) performanso atidaryme nacionalinėje šiuolaikinio meno galerijoje „Hamburger Bahnhof“, įsikūrusioje buvusiame geležinkelių terminale. Galerija savo 30-mečio proga pakvietė Liną sukurti kūrinį specialiai jos erdvei. Fluxiškas performansas „We Make Years Out of Hours“ didžiulę salę pavertė žaidimų aikštele. Išlaukę pusantros valandos eilę patekom į mediena kvepiantį kaladėlių rojų (400 tūkst. 10 x 10 x 10 cm medinių kubelių) – vos čia įžengę, ir senas, ir jaunas puola statyti ir paskui griauti (per aukštus kūrinius apsauga liepdavo dėl saugumo tuoj pat sugriauti arba netgi triukšmingai sugriaudavo patys). Salėje ant kaladėlių grindų, tarp kaladėlių kalnų, kilo kaladėlių fortai, bokštai, laiptai, suolai. Mūsų pastatyti ir simboliškai sugriauti bokštai dvyniai netgi sulaukė vokiečių televizijos dėmesio.

Tik suplukęs nuo statybų ir griovimų prisimeni, kad fone dar skamba vokalinė muzika. Libretą sudarė įvairių šalių autorių poezija, kurią, pasilypėję ant kaladėlių krūvų, dainavo 12 atlikėjų. Nežinau, ar kompozitorė buvo numačiusi, kad muzika išsisklaidys didžiulėje ir dar krykštaujančių žmonių pilnoje erdvėje. Tikriausiai visai kitaip muzika atsiskleis ir sklis ne atidarymo metu. Visgi šįkart efektingiausia buvo apčiuopiama, interaktyvi ir vizuali performanso dalis. Tiesą pasakius, benešiodami kaladėles fantazavom, kad atlikėjai galėtų dainuoti, pavyzdžiui, Jessicą Shy. Nenoriu įžeisti akademinės muzikos (na, tik truputį), bet čia ji skambėjo pasyviai, abejingai, ypač derinyje su tokiu įtraukiančiu, fiziškai intensyviu žaidimu.

Parodą galima aplankyti iki kitų metų.

Esu labai dėkinga daugkartiniams ir vienkartiniams AUSIES rėmėjams. Kiekvienas esat minimas geru žodžiu, o jūsų indėlis palaiko motyvaciją tęsti.

Mano koncertinį turizmą galite palaikyti like’u, komentaru, pasidalinimu arba finansiškai:

tiesiai čia - Emilija Visockaitė, LT417300010099660513;

arba paspaudę čia:

Paremsiu AUSĮ