Labas,
kaip tu? Vakar man buvo sunki diena. Tuoj viską papasakosiu.
Tikriausiai jau žinai, kad vasarą nusprendžiau praleisti Los Andžele, toliau tobulindama savo improvizacijos įgūdžius „The Groundlings” improvizacijos mokykloje.
Čia, praėjusi jau kelis lygius ir išlaikiusi egzaminus, šiuo metu esu stipriai pažengusiųjų improvizacijoje klasėje. Improvizacija nėra lengvas dalykas niekam – joje per daug nežinomybės faktorių, kurie pasitinka tave, vos tik įkeli koją į sceną. Gal dėl to taip ir vilioja? Gal dėl to taip ir smagu tai daryti? Improvizacijoje gali atrasti, kad suklydus pasaulis nesugriūna, kad nieko tokio, jeigu nežinai, ką sakyti, kartais tereikia pražioti burną ir žodžiai ją patys susiranda ar, kad kiti žmonės yra daug labiau atlaidesni mums, negu mes patys. Tačiau…
Vakar buvo sunki diena. Anglų kalba strigo, žodžiai vėlėsi, nuolat pažeidinėjau improvizacijos taisykles, negirdėjau savo partnerių (ir savęs pačios), nejaučiau tempo ir važiuojant namo pastebėjau, kokios griežtos sau pasidarė mano mintys.
Pradėjau galvot, kad jau VISI MATO IR VISI GALVOJA, ką šita su savo broken english čia daro, dar, kad mano mokytojas greičiausiai man iš gailesčio nesako griežtesnių pastabų, pradėjau mąstyti, kad šitas aukštas lygis – tikrai ne man ir gal reikėtų čia ir sustoti.
Domina kasdienybės įžvalgos, paremtos psichologijos tyrimais?
Ten pataikei! Ir dar turiu tokį puikų pasiūlymą tau!
Gera žinia yra ta, kad turiu psichologinį išsilavinimą ir įvairios gyvenimiškos patirties, dėl to tokios situacijos man – puikus metas practice what I preach ir pritaikyti savo žinias praktikoje. Šiandien papasakosiu tau apie tai, ką daryti su tokiom savo mintim – griežtom, nepatenkintom, nurašančiom mus ir mūsų pastangas.
Taigi, štai, ką darau aš:
Comments
Nothing yet. Say the first thing.
Sign in to join the conversation.