žmonės, nuo mažens užaugę šeimose, kur reikėjo gelbėti mamą nuo patėvio smurto, nesvarbu, kad tau yra septyneri ir tu mergaitė; kuriems reikėjo pasirūpinti, kad iš darželio grįžę broliai ir sesės turėtų ką valgyti, nesvarbu, kad tau tik aštuoneri ir tu dar neatskiri ė nuo ie; kuriems reikėjo išmokti, kaip suleisti insuliną močiutei, kad ji nenumirtų, ir nesvarbu, kad jam tik penkeri.
Savo tekstais siekiu pakurstyti tavyje įdomių minčių sūkurį, pamatyti,
koks daugiasluoksnis yra mūsų gyvenimas.
Jeigu tau pakeliui – užsiprenumeruok su nuolaida!
P.S. Jeigu negali mokėti pilnos sumos dėl svarios priežasties,
bet nori skaityti mano tekstus – parašyk į labas@beatati.com,
pritaikysiu nuolaidą pagal tavo galimybes.
Tokie žmonės tapo superherojais per prievartą – per anksti, to nepasirinkus, ir be jokios kitos išeities.
Užaugę tokie žmonės dažniausiai nė nemano nusiimti superherojaus apsiausto ar leisti subliukšti per anksti užaugintiems raumenims – ne, jie gelbėja toliau. Jie būna taip įpratę save ignoruoti bet kokiame santykyje, o labiausiai – savo ribas, suvokimą, kad esi viso labo žmogus ir tu negali visko padaryti. Šiems žmonėms lyg ant kaktos būtų parašyta:
O kas, jei ne aš???
Ir leidžiasi jie į žygius kitų gelbėti.
Rašydama šį tekstą, rašau ir apie save – esu kažkiek pažengusi savo eks gelbėtojos kelionėje (bet juokingai ironiška – studijuojanti vieną labiausiai pasiaukojančių kitų žmonių atžvilgiu specialybių – klinikinę psichologiją – čia kaip buvęs priklausomas nuo alkoholio asmuo dirbtų bare :))), dėl to šis tekstas yra ir mano mąstymo procesas, bandymas atrasti „gelbėjimo” ribas ir pliusus.
Juk tas gelbėjimas – iš pirmo žvilgsnio taip nuostabu, ar ne? (ar čia tik man?) Kai žmogus savo viešumą, žinomumą, naudoja kitų naudai, suteikdamas platformą kitų žmonių skausmui, socialinėms problemoms. Man atrodė (ir kažkiek atrodo), kad žinomi žmonės VISI taip turi daryti, bet…
o gal ne?
Comments
Nothing yet. Say the first thing.
Sign in to join the conversation.